- kvailinėti
- kvailinė́ti, -ė́ja, -ė́jo intr., kvaĩlinėti, -ėja, -ėjo 1. būti kvailam, kvailioti: Jau ji antras metas kvailinė́ja Plv. Tas vaikinas iš mažų dienų kvailinė́ja Šk. 2. kaip kvailam vaikštinėti, žioplinėti; dvoklinėti: Kvailinė́jau kvailinė́jau po visą miestą, kol jį susiradau Skr. Kur tu kvailinė́ji iš vieno kampo į kitą bi pakvailęs? J. Kas ten pakražančiais kvaĩlinėja? Krkl. Judošius tada, bekvailinėdams po mišką, užtiko epušę bemiegančią BsPII156. \ kvailinėti; iškvailinėti
Dictionary of the Lithuanian Language.
